„Rokfeleriai“ privertė publiką šokti ir ant stalų

„Klaipėda“ 2000-01-27

Reda BALTINAITĖ

Džiazo klubas „Kurpiai“ pirmadienį buvo pilnutėlis. Čia publiką pakvietė „Rokfeleriai“ – Kęstas Bublys (mušamieji), Armandas Monis (gitara), Gintaras Grajauskas (balsas, bosinė gitara, tekstai) ir Arvydas „Čikaga” Jakubėnas (saksofonas, tenoras), Arūnas Viduolis (saksofonas, altas), Edmundas Federavičius (perkusija). Po pirmų akordų merginos pradėjo šokti, o po kelių dainų šokiams nelikus vietos, porelės lipo ant stalų, šoko laiptų aikštelėse, prie laukujų durų.

Po ilgo ir įtempto koncer­to užkulisiuose sutikau tik Gintarą Grajauską ir kvies­tinius muzikantus. Kęsto ir Armando „Kurpiuose“ nebe­buvo jau po dešimties minu­čių, kai pasibaigė pasirody­mas.

– Tai vis dėlto tikrieji „Rokfeleriai“ – trys ar šeši žmonės?

Arvydas: Na, kaip pasa­kyt… Kęstas, Armandas ir Gintaras – „Rokfelerių“ širdis. Jie idėjų generatoriai, tekstų, muzikos autoriai. O mes – aš, Arūnas ir Edmundas – pade­dam jiems dirbti. Taip, mes pasiūlom ką nors savo, pridedam savo minčių, duodam ki­to skonio.

Gintaras: Dažniausiai grojam šešiese. Jeigu būtų ga­limybė daugiau koncertuoti, jei visi galėtų iš grojimo pa­kankamai uždirbti, Arvydą, Artūrą ir Edmundą pradėtume rimčiau kalbinti… Kai „Rok­feleriai“ koncertuoja tik kar­tą per mėnesį, duok Dieve, muzikantams neapsimoka dirbti.

Edmundas: Jei tik apie pi­nigus kalbėtum, taip – neapsi­moka. Tačiau yra dalykų, ku­rie pinigais nematuojami.

– Kaip apibūdinate „Rokfelerių“ grojamos muzikos stilių?

Gintaras: Su didelėmis iš­lygomis vadinam tai bliuzroku. Yra ir lotynų, regio, bliu­zo, džiazo elementų.

Edmundas: Ne „disko” ir ne popsas.

Gintaras: Kitam klube, ne „Kurpiuose”, ta muzika gal ir neskambėtų. Publika galbūt ir šakutėmis mus apmėtytų.

– Negi yra tik vienas klu­bas Klaipėdoje, kur galite koncertuoti?

Gintaras: Galbūt ir yra jų daugiau, tik mes ypač ten ne­si veržiame.

Edmundas: Paprastai į „Rokfelerių“ koncertus ateina publika, kuri žino, kur atėjo ir ką išgirs. Grupė jau turi sa­vo gerbėjų, jie ateina į kiek­vieną koncertą, moka dainų tekstus.

Gintaras: Visai tikėtina, kad mes galiausiai įsiskverbsim ir į kitą Klaipėdos klubą. Ateis kiti žmonės, negirdėję mūsų dainų. Gal pusė jų atsi­stos ir išeis išgirdę, ką groja­me, bet kita pusė liks. Išsiugdysime ir kitą publiką.

Arvydas: Mes ir neieškom tų koncertų. Šiais laikais gru­pei reikia mokėti save parduo­ti. Mes muzikantai, be to, kiekvienas turim savo darbus, iš kurių valgom duoną.

– Jums, ko gero, reikėtų veiklaus žmogaus, galinčio administruoti grupės veiklą?

Edmundas: Vėl viskas su­siję su pinigais. Tam žmogui reikėtų užmokėti…

Gintaras: Turėtume mo­kėti procentą, kaip įprasta vi­same pasaulyje, tačiau dirbant su tokia muzika užtektų tik ka­vai.

Arvydas: Tas, kuris ateis, turės suvokti, kad nepadarys didelio biznio. Jei jis profe­sionalus vadybininkas, pasa­kys: „Ne, vyrai, nereikia“.

–     Darbas iš entuziazmo?

Gintaras: O kokia dar ga­li būti viltis?

Arvydas: Groti gyvą mu­ziką – prabanga. Tikrieji „Rokfeleriai“ į instrumentus, aparatūrą, įrašymo aparatūrą investavo tiek savo pinigų, jog reikėtų 5 galingų koncertinių turų, kad atsipirktų. Jeigu ne­būtų entuziazmo…

Gintaras: Čia net ne entu­ziazmas. Manija.

– Netgi?

Gintaras: Ir ne tik. Tai ir savižudybė. Juo labiau kad sukurti tokį produktą, kuriam skambant visi kilnotų rankas ir įžiebtų žiebtuvėlius, šiais kompiuterių laikais nėra labai sunku. Mes grojam kitokią muziką.

– Jokių perspektyvų?

Gintaras: Bėda ta, kad Lietuva mažas kraštas, žmo­nių, besiklausančių tokios muzikos, nedaug. Kokiam Pa­nevėžyje gal ir surinktum 30 žmonių, suprantančių kitokią muziką, jie gal galėtų sau leis­ti kartą per mėnesį ateiti į klu­bą, nusipirkti porą bokalų alaus ir pasiklausyti gyvos muzikos.

Jei mūsų būtų ne 4 milijo­nai, o bent 40, galėtume tikėtis kiekvienam mieste surink­ti 200-300 žmonių, atsirastų pagrindas ir kituose miestuose steigti tokius klubus kaip „Kurpiai”.

– Ar daug kas pasikeitė „Rokfeleriams“ nuo to lai­ko, kai prisistatėte publikai Menininkų namuose?

Gintaras: Grojam. O kas turi keistis? Kodėl turi keis­tis?

Arvydas: Čia juk kūryba.

Kuriam naujus dalykus, ban­dom įvairiau viską daryt, paorkestruojam. Tobulėjam šiek tiek.

– Ar nepikta, kad popgru­ pės per pusmetį įrašo ir iš­ leidžia albumą, o jums tai tik tolimi planai?

Arvydas: Nepikta. Mes jau tokio amžiaus, kai nebepykstama.

Gintaras: „Demo” įrašai – ne tik planuose. Jau ir darbai. Dabar viskas smarkiai pajudė­jo į priekį. Tai mums svar­biausias dalykas. Vienoje ka­setėje turėtų būti bliuzrokas, kita kasetė – labiau moteriško formato, „light“. Galbūt iš to išsirutulios ir kas nors dau­giau, ne tik „demo” įrašas.

– Greitai?

Gintaras: Mes neturim kur skubėti, jei būtumėm še­šiolikmečiai, kurie nori patek­ti į topus, išgarsėti…

– Negi jums nerūpi, kad jus žinotų daugelis?

Gintaras: Jei ateitume į „Kurpius“ ir kažkas, parėmę smakrus, sėdėtų tik prie vie­no staliuko, sunku būtų groti. Žinoma, smagu, kada klubas pilnas. Šiaip ar taip, mes pa­tys užsiauginome savo publi­ką, jau porą mėnesių visi klausinėjo – kada sugrosit, kada sugrosit?

– Kaip tik koncerto die­ną tau, Gintarai, buvoįteikta literatūrinė pre­mija. Kaip literatūrinė tavo veikla siejasi su mu­zika? Kuri sritis tau svar­besnė?

Gintaras: Visą formos po­jūtį į literatūrą esu parsinešęs iš muzikos. Visgi svarbesnė man yra literatūra. Muzikan­tu aš taip dorai ir nebuvau, reik manyt, ir nebūsiu. Yra ir kita reikalų pusė. Jeigu nebū­tų buvę muzikos mano gyve­nime – klausimas, ar aš nebū­čiau tapęs normalia filologi­ne papūgėle, kuri perskaito daug lektūros ir paskui bando visa tai imituoti. O dainų teks­tai, beje, nėra nei literatūra, nei poezija.

– Ar šiandienos koncertas „Kurpiuose“ reiškia, kad „Rokfelerių“ veikla intensyvės?

Gintaras: Visa tai galbūt ką nors ir reikš, kai mes pa­darysim normalius įrašus. Kai atsiras vaikinas su „pramušančia“ jėga, sugebė­siantis pristatyti mūsų mu­ziką tiek klubams, tiek pub­likai. Tada galbūt…