„Rokfeleriai“ – šalyje giminių…

Rita Bočiulytė

„šalyje giminių

kažikaip nerimtai gyvenu

 tiek dorų veidų

pavydu

aklas tarp neregių

ko gi ieškau ir ką čia veikiu

vis daugiau randų

tesurandu…”

Gintaras Grajauskas

Tai įvyko 1998-ųjų vasario 18-ąją 18 valandą vietos lai­ku… Ne, ne kažkur Ameriko­je. Europoje. „Šalyje giminių” – Lietuvoj. Klaipėdos mieste. Tai įvyko namuose, kuriuose, anot pačios mažiausios „Rok­felerių” koncerto klausytojos, „gyvena menininkai”, ant Daržų ir Bažnyčių gatvių kam­po. Tai įvyko… Įvyko, tikrai, lig šiol vis prisimenam…

Salė buvo sausakimša įvai­riausio amžiaus žmonių. Atvi­liojo juos čia pirmasis naujos grupės „Rokfeleriai” koncer­tas. Spėju, pirmiausia tuos, kurie kažkada buvo neabejin­gi „Kontrabandos” trijulei, jos muzikai ir dainoms. Kaip ten bebūtų, visi buvom suintriguo­ti fakto, kad du iš „kontraban­dininkų” – Kęstas Bublys (mušamieji) ir Gintaras Gra­jauskas (vokalas, bosinė gita­ra, tekstai) – tapo „rokfele-riais”. Taigi skubėjom įsitikin­ti, ar tikrai.

Valandos koncertas be per­traukos įtikinti galėjo bet ką, net labiausiai užkietėjusius skeptikus. Kad tai – ne „Kon­trabanda”, tačiau tai ta pati klubinė muzika, vėlgi geras bliuzrokas, kur viskas origina­lu, sava, gyva ir tikra. „Rok­feleriai” (kaip ir jų pirmtakė „Kontrabanda”) muziką kuria patys. Grupės narys poetas G.Grajauskas rašo tekstus ir juos atlieka gyvai. Visai nema­tytas solo gitara virtuoziškai grojantis Armandas Monis. Tai bent atradimas! „Rokfele­rių” vertas. Gerai muzikiniuo­se „gabaluose” skambėjo ir koncertą praturtino abu sak­sofonai bei perkusija. Jais gro­ję Arvydas Jakubėnas ir Arū­nas Viduolis „Rokfeleriams” talkino iš visos širdies.

Išskirtinis, sakyčiau, „Rok­felerių” grupės bruožas, kad joje organiškai susilydo visa, ko reikia, – nauja, gera mu­zika, nauji, prasmingi tekstai ir profesionalus atlikimas. „Šalyje giminių”, užtvindyto­je „popso”, tai – kaip ironiš­kas akibrokštas, iššūkis ir at­gaiva tikrų dalykų ištroškusiai sielai. Deja, dažniausiai jai brukami surogatai, todėl gali­ma suprasti ir skeptikus. Bet ir jie, kas bebūtų – šiuolaiki­nės muzikos žinovai ar visiški profanai, – per „Rokfelerių” koncertą vos nusėdėjo savo vietose. Jei Menininkų namų salė būtų kiek erdvesnė, ko gero, visi būtų ėmę šokti. To­kie pagaulūs tie Lotynų Amerikos kolorito, bosanovos ir sambos melodika paįvairin­ti ritmai!.. Antra vertus, jie neužgožia grupės savitumo ir rečitatyvu atliekamų dainų tekstų esmės. (O jie visi, anot paties autoriaus, – apie mū­sų gyvenimą…) Viskas išba­lansuota, skoninga, solidu.

Pradėjusi nuo G.Grajausko citatos iš dainos „Apie orus”, skambėjusios kažkur koncerto vidury, prisiminusi jo pradžią ir „Pirmadienio bliuzą”, einu prie pabaigos. O ten – „Užu­tekis”… Ten – „jau man visko pakanka / jau man nieko nerei­kia”… Tokie paskutinės kon­certo dainos žodžiai. Bet jie anaiptol nereiškia, kad „Rok­feleriai” neturi jokių vilčių. Vis tiek kada nors tie laikai pasi­keis, ir galimas dalykas, kad ir muzikos reikės žmonėms kito­kios, nes „muilo operų” jau, at­rodo, esam pasisotinę… Drįs­tu „Rokfeleriams” išpranašau­ti, mano galva, ne tokią tolimą šviesią ateitį. Pradžia jau pa­daryta. Dabar tik reikia paty­rusio vadybininko ir dosnių rė­mėjų. O tada bus galima ne tik Lietuvą „su vėjeliu” aplėkti, bet, žiūrėk, ir „gimines” ten, Amerikoje, aplankyti. To ir lin­kiu – kuo nuoširdžiausiai ir visai rimtai!

                                                                                                                            “Klaipeda”-1999m.kovo 2d.