„Rokfeleriai“ – šalyje giminių…
A. Viduolis, A. Jakubėnas. (Arvydo Stubros nuotrauka)
Rita Bočiulytė
„šalyje giminių
kažikaip nerimtai gyvenu
tiek dorų veidų
pavydu
aklas tarp neregių
ko gi ieškau ir ką čia veikiu
vis daugiau randų
tesurandu…”
Gintaras Grajauskas
Tai įvyko 1998-ųjų vasario 18-ąją 18 valandą vietos laiku… Ne, ne kažkur Amerikoje. Europoje. „Šalyje giminių” – Lietuvoj. Klaipėdos mieste. Tai įvyko namuose, kuriuose, anot pačios mažiausios „Rokfelerių” koncerto klausytojos, „gyvena menininkai”, ant Daržų ir Bažnyčių gatvių kampo. Tai įvyko… Įvyko, tikrai, lig šiol vis prisimenam…
Salė buvo sausakimša įvairiausio amžiaus žmonių. Atviliojo juos čia pirmasis naujos grupės „Rokfeleriai” koncertas. Spėju, pirmiausia tuos, kurie kažkada buvo neabejingi „Kontrabandos” trijulei, jos muzikai ir dainoms. Kaip ten bebūtų, visi buvom suintriguoti fakto, kad du iš „kontrabandininkų” – Kęstas Bublys (mušamieji) ir Gintaras Grajauskas (vokalas, bosinė gitara, tekstai) – tapo „rokfele-riais”. Taigi skubėjom įsitikinti, ar tikrai.
Valandos koncertas be pertraukos įtikinti galėjo bet ką, net labiausiai užkietėjusius skeptikus. Kad tai – ne „Kontrabanda”, tačiau tai ta pati klubinė muzika, vėlgi geras bliuzrokas, kur viskas originalu, sava, gyva ir tikra. „Rokfeleriai” (kaip ir jų pirmtakė „Kontrabanda”) muziką kuria patys. Grupės narys poetas G.Grajauskas rašo tekstus ir juos atlieka gyvai. Visai nematytas solo gitara virtuoziškai grojantis Armandas Monis. Tai bent atradimas! „Rokfelerių” vertas. Gerai muzikiniuose „gabaluose” skambėjo ir koncertą praturtino abu saksofonai bei perkusija. Jais groję Arvydas Jakubėnas ir Arūnas Viduolis „Rokfeleriams” talkino iš visos širdies.
Išskirtinis, sakyčiau, „Rokfelerių” grupės bruožas, kad joje organiškai susilydo visa, ko reikia, – nauja, gera muzika, nauji, prasmingi tekstai ir profesionalus atlikimas. „Šalyje giminių”, užtvindytoje „popso”, tai – kaip ironiškas akibrokštas, iššūkis ir atgaiva tikrų dalykų ištroškusiai sielai. Deja, dažniausiai jai brukami surogatai, todėl galima suprasti ir skeptikus. Bet ir jie, kas bebūtų – šiuolaikinės muzikos žinovai ar visiški profanai, – per „Rokfelerių” koncertą vos nusėdėjo savo vietose. Jei Menininkų namų salė būtų kiek erdvesnė, ko gero, visi būtų ėmę šokti. Tokie pagaulūs tie Lotynų Amerikos kolorito, bosanovos ir sambos melodika paįvairinti ritmai!.. Antra vertus, jie neužgožia grupės savitumo ir rečitatyvu atliekamų dainų tekstų esmės. (O jie visi, anot paties autoriaus, – apie mūsų gyvenimą…) Viskas išbalansuota, skoninga, solidu.
Pradėjusi nuo G.Grajausko citatos iš dainos „Apie orus”, skambėjusios kažkur koncerto vidury, prisiminusi jo pradžią ir „Pirmadienio bliuzą”, einu prie pabaigos. O ten – „Užutekis”… Ten – „jau man visko pakanka / jau man nieko nereikia”… Tokie paskutinės koncerto dainos žodžiai. Bet jie anaiptol nereiškia, kad „Rokfeleriai” neturi jokių vilčių. Vis tiek kada nors tie laikai pasikeis, ir galimas dalykas, kad ir muzikos reikės žmonėms kitokios, nes „muilo operų” jau, atrodo, esam pasisotinę… Drįstu „Rokfeleriams” išpranašauti, mano galva, ne tokią tolimą šviesią ateitį. Pradžia jau padaryta. Dabar tik reikia patyrusio vadybininko ir dosnių rėmėjų. O tada bus galima ne tik Lietuvą „su vėjeliu” aplėkti, bet, žiūrėk, ir „gimines” ten, Amerikoje, aplankyti. To ir linkiu – kuo nuoširdžiausiai ir visai rimtai!
“Klaipeda”-1999m.kovo 2d.
