Kažkadaise truputėlį užsiiminėjome „Kontrabanda“, todėl dabar esame „Rokfeleriai”

Data ir laikraštis nežinomi.

Ramunė Pletkauskaitė

Vasario 18 d. 18 val. Klai­pėdos menininkų namuose (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) vyks pirmasis naujos bliuz-roko grupės „Rokfeleriai” koncertas. Pristatome: „Rok­feleriai” yra trys: Armandas Monis – gitara, Kęstas Bublys – mušamieji ir Gintaras Grajauskas – tekstai, voka­las, bosinė gitara. Šnekučiuo­jamės su vienu iš jų – GINTARU GRAJAUSKU.

– Daugelis su nostalgija prisimena bliuzroko grupę „Kontrabanda”. Joje grojo­te irgi trise – Kęstas Bublys, Vilius Ančeris ir Tu. Jums sekėsi puikiai, turėjot daug gerbėjų, išleidote tris audio-kasetes – „Kontrabanda”,”Teroras” ir „Blūdas”. Gal penkerius metus „Kontraban­da” gyvavo. Kas gi su ja at­sitiko?

– Ji iki šiol oficialiai nėra subyrėjusi. Paprasčiausiai pa­skelbėm moratoriumą jos veik­lai. Po trečios kasetės įrašy­moviskas natūraliai užgeso…

– Kodėl jūs vėl kartu?Pasiilgot vieni kitų ar savomuzikos?

– Ir viena, ir kita. Šiaip tai turbūt elgiamės gerokai kvailai.Šiais laikais, kai dauguma muzikantų pereina prie kompiu­terinės muzikos, kurti naują, gyvai koncertuojančią grupę yra gan rizikinga. Bet, per­frazuojant Vytautą Kongą Grubliauską, gyva muzika – gy­viems žmonėms. Gal jau už­teks maitintis konservais?

Ir šiaip į tą balą puolęs, sausas nekelsi. Pirmą pusmetį po „Kontrabandos” nunykimo jaučiausi tiesiog puikiai – kaip galų gale sėkmingai nušokęs nuo patrakusio arklio. O vė­liau tiesiog pasidarė liūdna. Kažko trūksta, lyg kažkurio vi­tamino. Viskas pernelyg sta­bilu, nuspėjama dešimtme­čiams j priekį, iki pat tauraus pensinio amžiaus ir balandžių lesinimo. Nors visas tas ju­dėjimas, tas šurmulys tėra tik raibuliai ant vandens, kartais reikia ir to, kad nepasijaustum pernelyg išmintingas ir akademiškas.

– Kodėl pasivadinote”Rokfeleriais”?

– Visų pirma Rokfeleriai yra tokia turtinga amerikiečių šeimyna, kurią mes visi labai mylim. Mes atstovaujam lie­tuviškajai šios giminės šakai.
Iš esmės esam tokie patys – skirtumas tik toks, kad gro­jam ne amerikoniškais, o meksikietiškais instrumentais. O šiaip Rokfelerius dar galima išversti ir j lietuvių kalbą. Ga­limi du variantai: arba roko
skaldytojai, arka uolų skaldy­tojai, akmenskaldžiai. Ir šiaip šis pavadinimas mums buvo tiesiog neišvengiamas – kažkadaise truputėlį užsiiminėjome „Kontrabanda”, todėl da­bar esame „Rokfeleriai”. Pa­siutusi logika.

– Kaip ir ta, jog jūs vėl drauge kursit ir atliksit sa­vo pačių muziką?

– Taip. Ir bandysim neuž­kibti ant  kabliuko, ant kurio kažkada buvo užkibusi „Kon­trabanda”.

– Ką turi omeny?

– Ketinam nepasiduoti žiniasklaidos primygtinai for­muojamam lyderio kultui, būti tiesiog grupe, kur kiekvienas dirba savo darbą. Esame ne­tradicinė grupė ir todėl, kad neturime vadybininko. Tiesa, nieko prieš būtume jį turėti. Jei atsirastų energingas žmo­gus, prijaučiantis šitai muzi­kai ir turintis rimtų pasiūly­mų, maloniai išklausytumėm. Kad ir po to paties koncerto.

– Tu manai, kad popu­liarumas „Kontrabandai”trukdė?

– Aš nenoriu plėtot tos te­mos. Galų gale esam per daug seni, kad sirgtume žvaigždžių ligom. O ir apskritai grojant tokią muziką visokie sužvaigždėjimai nelabai ir gresia. Ne­ bent staiga užgrotumėm „Vidno, net liubvy …

– Taigi kokią muziką jūs grosite, o Tu dar ir dainuo­si? Ir vėlgi – ar ji labai skirsis nuo „Kontrabandos”?

– Apskritai, turint tokią pra­eitį, lyginimai yra neišvengiami.Neišvengiamas bus ir pana­šumas buvusią „Kontraban­dą”: mes likom tie patys ir tokie patys. O apie pačią mu­ziką… Vėlgi bliuzrokas. Gal­ būt aiškesnė bus Lotynų Ame­rikos muzikos priemaiša. Nors,kita vertus, „Kontrabandoje” irgi šitų lotyniškųjų ritmų ne­trūko, toks pats liko ir voka­las. Per tuos kelerius metus netapau nei Karuzu, nei Pavaročiu, nei Patricija Kas…

Moksliškai pasakius, vokalo partijoje vyrauja kalbamosios intonacijos. Jei nedainuoji kaip dievas, belieka mokytis kal­bėti ir rėkti.

– Tekstai dainoms vėl – Tavo. Apie ką jie bus ir arlabai skirsis nuo tų, kuriuos girdėjom anksčiau?

– Į tą baisų klausimą – apie ką? – aš tikrai negaliu atsakyti apie viską.Galiu pacituoti porą eilučių iš „Pirma­dienio bliuzo”: „Buvau aš jau­nas kvailys. Dabar aš senas kvailys”. Čia – turbūt apie gyvenimą. Taigi niekas nepa­sikeitė. Tik kvailys mažumėlę paseno.

– Dabar Tu rašai ketvir­tąją poezijos knygą. Ar Ta­vo eilėraščiai yra tie patys dainų tekstai, ar pastarieji–kažkas kita?

– Tai yra du visiškai skir­tingi dalykai su visiškai skir­tingais reikalavimais. Tekstai dainoms yra savotiškas tai­komasis menas. Per visą tą muzikavimo laiką tebuvo ke­letas kūrinių, kuriuose buvo
rečituojami „tikri” eilėraščiai.

Kas Dievo – Dievui, kas” ciesoriaus – ciesoriui. Man tekstai dainoms yra savotiš­kas poetinės formos trenažas, kai nori nenori reikia įtilpti į duotus skiemenų rėmus ir kartu išlikti nebanaliu ir neprimityviu.

– Jei ne paslaptis, kas remia jūsų grupę? Juk šiais laikais tai madinga – ir rei­kalinga.

– Kol kas, kaip savo paskutintajame puslapyje rašė sa­vaitraštis „Šiaurės Atėnai”,”mus remia Mikės Pūkuotuko trobelė”. Tiesa, šiomis die­nomis laukiame fakso iš Ame­rikos… O kol kas esame la­bai dėkingi Menininkų na­mams, kurie sutiko finansuo­ti būsimo koncerto techninę pusę. Kad niekas neliktų nu­skriaustas, žiūrovai į koncertą pateks be bilietų, o mes –be honorarų. Jei atsiras ger­bėjų, neturinčių kur dėti pinigų,maloniai prašom. Planuo­jame Menininkų namų fojė tam tikslui pastatyti dėželę su užrašu „AukosRokfeleriams”.

– Dėkui už pokalbį ir sėk­mingo debiuto, „Rokfeleriai”!..