Kontrabanda: Neimprovizuoti neįmanoma

Data ir laikraštis nežinomi.

Galbūt žodis „kontrabanda“ daugeliui asocijuojasi su bala žino kokiu įstatymų netoleruojamu veiksmu, gal todėl apie klaipėdiečių rokmenus „Kontrabandą“ iki šiol būdavo arba kukliai nutylima, arba žvelgiama į juos ne per daug rimtai. Pro racionalizmo prizmę ar atsiribojant nuo visko pseudointelektualumo siena nejučia iškreipiama pati dalyko esmė, tad, manyčiau, pats metas būtų „Kontrabandą“ ištempti į dienos šviesą. Taigi jūsų dėmesiui – Gintaras Grajauskas (bosistas, vokalistas, poetas, mąstytojas, kaip ir visi mąstytojai, nešiojantis akinius), Kęstutis Bublys (būgnininkas, barzdotas, kartais linksmas) ir Vilius Ančeris (grojantis gitara, iš šalies žvelgiant atrodo gana mistiškas) apie save, muziką, veiklą ir šiaip dar daug ką.
– Kas naujesnio „Kontrabandos“ stovykloje, kai išleidote kasetę „Teroras“?
Gintaras Grajauskas: Kuriame medžiagą naujai, trečiajai kasetei. Turime apie 40 minučių naujos medžiagos.
– Jūs visi trys muzikuojate. Gyvenate „tuo“ ar „iš to“?
Gintaras G.: Be abejo, norėtųsi gyventi ir „iš to“, ir „tuo“, bet kol kas gyvename tik „tuo“, nes kitaip neįmanoma – reikia kažkaip užsidirbti pragyvenimui.
– Iš kur semiatės idėjų? Iš gatvėje matytų vaizdų, išgyvenimų ar fantazijų? Tarp jūsų egzistuoja sunkiai paaiškinama kūrybinės įtampos forma, kaip ji pasireiškia? Ar jūs tiesiog pažvelgiate į laikrodį ir sakote: „Tauta mus pamiršo, reikia sukurti ką nors nauja?“
Gintaras G.: Ne, viskas vyksta kažkaip savaime, spontaniškai. Būna, kad tenka „pailsėti“ pora savaitėlių, nes tenka užsidirbti duoną („make money?“ – aut.), o po to susirinkus į repeticijas, žiūrėk, sukurpiame iš karto keletą „rėmų“ būsimoms dainoms. Viskas vyksta natūraliai, nėra jokio savęs prievartavimo.
– Scenoje jūs esate „Kontrabanda“. O gyvenime?
Gintaras G.: Gyvenime irgi esame „Kontrabanda“. Tiesiog nesuprantu, kaip galima scenoje vaidinti vienokius, o nulipus nuo jos – tapti visai kitokiais žmonėmis. Mes nekuriame išorinio imidžo, o stengiamės perteikti vidinę esmę, būti nuoširdūs. Bėda tame, kad Lietuvoje „imidžas“ suprantamas labai tiesmukiškai, imidžu paprasčiausiai užsižaidžiama. į sceną mes užlipame, kad būtume kartu, groti. Scenoje esame tokie pat, kaip ir gatvėje, na, kad ir stovėdami ant šaligatvio.
– Tavo nuomone, išėjimas į sceną – simbolinis aktas ar sąmoningas savęs „išliejimas“ į klausytojus?
Gintaras G.: Išėjimas į sceną yra savęs transformavimas, pastangos pasiekti klausytojo sąmonę. Stimulas – akivaizdus nepasitenkinimas tuo, kas yra, ieškojimas kažko nauja. Turi būti grįžtamasis ryšys su klausytojais.
– Jūs grojate, kaip kažkas išsireiškė, „bliuzą“, grojate tai, ką visuomet norėjote groti? Ar jūsų kūrybai turi įtakos taip vadinama šiuolaikinė muzika?
Gintaras G.: Galbūt šiokios tokios įtakos turi visa muzika, išskyrus tą, kurią už atlikėjus kuria jų prodiuseriai. Mūsų kuriamos muzikos pagrindas yra, ko gero, ritmenbliuzas, nors šiaip kvaila būtų save sprausti į kažin kokius stilistinius rėmus. Šia prasme esame „negeri“ lietuviai, nes mūsų muzikos pagrindas vis dėlto bliuzas, rokas, o ne sutartinės. Jei būčiau negras, galėčiau pasakyti: „Štai girniau ten, kur buvo grojamas bliuzas, ten pat išaugau, todėl dabar groju bliuzą ir tik bliuzą“.
– Ar niekada nebandei kurią nors dainą perkelti į drobę, nupiešti?
Gintaras G.: Mano tapybiniai sugebėjimai apsiriboja tik žmogeliukų piešimu paraštėse, gera ji ar bloga. Ypač koncertuose. Kartais net nesinpri „draskytis“, o kartais kaip „įsivažiuoji“… Štai žiūrėk, kartais Vilius pradeda groti, „įsivažiuoja“, o kai pabaigia, paklaustas nepamena, ką grojo. Tiesiog mes žinome, kaip pradėti groti ir kaip pabaigti, o tarp pradžios ir pabagos – visiška improvizavimo laisvė. Ir taip su visais instrumentais. Grojant visi trys jaučiam, kad mus jungia kažkoks nematomas siūlas. Kartais koncertuose užtenka Gintarui vien pasižiūrėti, ir mes suprantame viens kitą be žodžiu. Tada tik laikykis…

– Kaip žinia, visų dainų tekstai – Gintaro. Ar pats nebandei rašyti?
Kęstutis B.: Ne. Nesugebu. Aš tiesiog žinau savo vietą ir nesikišu į tai. Kas butų, jei aš paimčiau gitarą, o Vilius sėstų prie būgnų? Nors, tiesą^sakant, toks reginys būtų įdomus pasižiūrėti is šalies.
– Grodamas gitara, Viliau, tu jautiesi mokytoju ar mokiniu?
Vilius Ančeris: Kad grodamas niekada apie tai negalvojau. Būna taip, kad sėdėdamas prie kompaktinių diskų grotuvo, namie, suprantu, kad pasimokyti dar yra ko. Scenoje tai neaktualu.
– „Kontrabandoje“ jautiesi kaip draugas tarp draugų ar „tik“ muzikantas gerai valdančiųjų instrumentus kompanijoje?
Vilius A.: Zinai, „Kontrabanda turi lyg ir du veidus. Vienas veidas – 3 draugai, kitas – 3 muzikantai. Manau, kad šios dvi pusės yra neatsiejamos viena nuo kitos.
– Iki šlykštumo banalus klausimas, taip dažnai kartojamas: ką tau reiškia grojimas gitara?
Vilius A.: Tai gyvenimo būdas. Tai kilpa ant kaklo.
– Stipriai pasakyta. Ar mėgsti apie save kalbėti?
Vilius A.: Atvirai kalbant – ne.
– Be abejo, jums daug kartų teko duoti interviu. Kas jų metu iš jūsų trijų labiausiai „reikšdavosi“?
Vilius A.: Gintaras, nes tokia jo „profesija“ – kalbėti. Šioje srityje jis yra įgudęs ir pakankamai iškalbingas.
– Viliau, ar yra kvailesnis klausimas už šį: „kokie tavo ateities planai?
Vilius A.: Zinai, yra! Tai „Ar nesunku būti žvaigžde?“. Tarp Lietuvos muzikantų yra mėgstančią į jį atsakinėti, tačiau jų neminėsiu. Išvis lietuviškos estrados būklė tokia, kad geriau garsiai nekalbėti.

Štai tokia „trumpa“ pirma „platesnė“ pažintis su „Kontrabandos“ nariais. Tiesa, Gintaras užsiminė, jog jų kasetę „Teroras“ galima nusipirkti tik parduotuvėje „Aigila“. Pasak Gintaro, ši kasetė skirta „demosui“, plačiosioms masėms, bet ne komercine prasme, o Vilius būtinai norėjo pridurti, jog jis nemėgstąs, kai jo kolegoms stengiamasi priklijuoti etiketes „lyderis , „grupės smegenys“ ir t.t.
O mums lieka laukti naujos kasetės pasirodymo, kuri, jei tikėsim muzikantu pažadais, skambės „rupiai, taip kaip gatvėje , bus praturtinta kiek neįprastų instrumentų skambesiu. Gal tai bus pavyzdys, jog išbristi iš lietuviškos „estrados“ dekadanso duobės yra ne tik įmanoma, bet ir būtina? Todėl savo ruožtu skaitytojams norėčiau pasiūlyti laikyti šį interviu nebaigtu.

Kalbėjosi Tomas Gagilas