„Kontrabanda“ – antausis „popsui“

Grupė „Kontrabanda“ savo muzikinę veiklą pradėjo apie 1990-uosius metus. Tuomet išleidusi trejetą albumų, kuriuos grupės gerbėjai iki šiol persirašinėja iš nusitrynusių kasečių, keliaujančių iš rankų į rankas, „Kontrabanda” iki šiol dažnai tituluojama geriausia Lietuvos bliuzo grupe.

Paskutinį savo albumą išleidusi 1995-aisiais, „Kontrabanda” nutilo dvylikai metų. Keitėsi kartos, iškildavo ir dingdavo madingos vienadienės grupės, o „Kontrabandos” muzika ištvėrė visus laiko išmėginimus – ji klausoma iki šiol, jos „rifus” zulina rūsiuose jauni gitaristai, o dainų tekstus cituoja studentai. Kur „Kontrabandos” paslaptis, kodėl net po dvylikos metų jaunimas tebedainuoja: „Aš ne pamišėlis – aš tik darau savo darbą”?

Nes „Kontrabanda” turi ką pasakyti. Ir žino, kaip.

Dabar jau galima spėti, kad anuometinis pasitraukimas nuo scenos „Kontrabandai”, ko gero, buvo naudingas: tuomet, kai kiti muzikantai mėgino kaip nors išgyventi, koketuodami su „popsu”, ar tiesiog tapo sraigteliais lietuviško „pramogų verslo” mašinoje, ironiškoji „Kontrabanda” tylėjo ir toliau augino savąjį mitą – kad sugrįžtų kaip iššūkis dabartinei „prodiuserinei” muzikai, užtvindžiusiai ir paskandinusiai lietuvišką eterį. Maištininkų reputacija liko nesutepta – tikriausiai „Kontrabandai” tiesiog pasisekė, bet dabar jų poziciją sunku būtų ironizuoti: jie niekam neparsidavė ir su niekuo neflirtavo. Grojo patys sau, „pogrindyje”, trumpam partizaniškai išlįsdami dienos švieson, maskuodamiesi kitais vardais ir kitų stilių muzika (turiu omenyje funk-latin-bossa nova grojusius „Rokfelerius”), – tiesiog „darė savo darbą”, atkakliai ir nuosekliai.